Valstybinės ir nevalstybinės organizacijos neturi užsiimti neatsakingu žudymu, terorizmu ir svetimo grobimu. Nusikaltimus darę individai turi atsakyti individualiai už savo veiksmus pagal galiojančius įstatymus. Izraelis turėtų preciziškai ir kantriai bausti nusikaltimus organizavusius ir juose dalyvavusius individus, vengiant įtraukti į bausmes tuos, kurie neprisidėjo prie nusikaltimų. Kolektyvinė atsakomybė egzistuoja ir žmonės turi atsakyti už pasyvų tylėjimą ar palaikymą, bet ta pusė, kuri sugeba tiksliau ir dažniau taikyti individualią atsakomybę, yra arčiau teisingumo ir verta didesnio palaikymo. Problema tame, kad Palestinos ir Izraelio konflikte abi pusės dažnai elgiasi amoraliai ir neteisingai. Sprendimai remiasi ne teisingumu, bet buku gobšumu ir trumparegišku egoizmu, kai norima ir imama sau tiek, kiek įmanoma užgrobti, o ne tiek, kiek priklauso. Vieni siekia 100% Izraelio sunaikinimo, agresyviai mosuodami peiliais ir kumščiais, o kiti - 100% Palestinos sunaikinimo, bandydami oponentą lėtai ir tyliai pasmaugti. Dėl to didelei daliai žmonių sunku susitapatinti ir asocijuoti save su kuria nors puse. Tokios organizacijos, kaip HAMAS ar ISIS neturėtų egzistuoti. Jas remiantys žmonės turėtų suprasti, kad tarptautinis palaikymas yra labai svarbus išlikimo komponentas, kurį labai lengva prarasti, kai pradedi pjaustyti galvas.

Valstybinės ir nevalstybinės organizacijos, galinčios slaptai žudyti savo vidinėmis jėgomis ar pasitelkiant nusikaltėlius, užsiimančios individualiu ar masiniu, tame tarpe ir nesusijusių su nusikaltimais, žmonių naikinimu, lengvai susilieja su nusikaltėliais ir peržengia savo valstybės piliečių persekiojimo ir naikinimo ribą. Jeigu valdžia kam nors skiria mirties bausmę, tai turi būti daroma atvirai ir pagal įstatymus, nurodant konkrečias priežastis ir motyvus.

1947-11-29 Jungtinių Tautų teritorijos padalinimo planas.
2019-07-30 Palestiną pripažino 138 iš 193 (72%) Jungtinių Tautų organizacijos narės.

Izraelis nuosekliai ir apgalvotai, žingsnis po žingsnio, išveja palestiniečius iš namų ir stato savo nelegalias gyvenvietes užimtoje teritorijoje, taip OKUPUODAMAS Palestinos žemes. Žiniasklaida kartais praneša apie palestiniečių atakas prieš Izraelio kareivius. „Pamirštama“ tik paminėti, kad konfliktai dažnai vyksta pagal Jungtinių Tautų teritorijos padalinimo planą PALESTINIEČIAMS priklausančiose teritorijose, kurias Izraelis yra OKUPAVĘS ir kuriose Izraelio kariuomenė randasi nelegaliai, pažeisdama tarptautinius susitarimus. Dar blogiau, kai skelbiama, kad tie konfliktai vyksta, neva, „Izraeliui priklausančiose teritorijose“, pateikiant žemėlapius, kuriuose okupuotos teritorijos priskiramos Izraeliui arba Palestina juose išviso neegzistuoja. Kiekvieną kartą, kai vyksta kas nors panašaus, visada rekomenduojama patiems pasitikrinti pagal JT planą, kur vyko konfliktas ir kam ta teritorija IŠ TIESŲ priklauso. Palestiniečiai kovoja SAVO žemėje prieš SVETIMOS valstybės OKUPACINĘ kariuomenę, o ne „prieš žydus Izraelio teritorijoje“. Palestinos OKUPACIJOS žemėlapis ( PDF - JPG ):

Tai panašiai, kaip po Lietuvos rytinę teritoriją važinėtų Rusijos tankai ir visas pasaulis, remdamasis Rusijos žiniasklaida, piktintųsi, kad Lietuvos partizanai juos atakuoja ir kartais leidžia raketas į Lietuvos teritorijoje Rusijos steigiamas rusų gyvenvietes iš kurių išvaromi lietuviai.

Kuriuos palaikai... okupantus ar teroristus?

Konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos galima apibūdinti kaip karą tarp okupantų ir teroristų. Ir žydai, ir arabai, veikdami kaip okupantai, pažeidė tarptautinę teisę ir sienas. Abi pusės griebėsi mirtinos jėgos, sukeldamos didžiulę baimę – terorą. Nors Izraelis gali turėti stipresnę paramą ir gali pretenduoti į aukštesnį moralinį pagrindą, svarbu pripažinti, kad nė viena pusė negali būti laikoma „geraisiais“. Abiejų pusių atstovai taikė nešvarią ir amoralią taktiką, leidžiančią kiekvienos pusės rėmėjams lengvai diskredituoti kitą. Izraelio šalininkai dažnai pavadina Palestinos rėmėjus teroristais, o Palestinos šalininkai gali teisėtai apkaltinti kitą pusę karine okupacija ir priespauda.

Vadovautis tuo, kad ši žemė pagal Bibliją priklauso žydams istoriškai, irgi būtų nelabai teisinga perskaičius, kaip Senajame Testamente ši žemė žydams atiteko. Dievas liepė žydams išeiti iš Egipto, keliauti į Pažadėtą Žemę ir su dieviška pagalba ginklu be jokio gailesčio išnaikinti ten jau esančius vietinius gyventojus, sugriauti jų kultūra, iškirsti jų garbinamus miškus, sudeginti stabus, altorius, atimti jų žemę ir joje patiems apsigyventi, kartais pasiliekant sau vergų. Taip žydai ir padarė. Tad pirmą kartą žydai ten atsikraustė irgi ne visai taikiu būdu. JAV su Europa po karo galėjo žydams skirti dalį Vokietijos, Italijos ar kurią nors Amerikos valstiją, bet jie nusprendė būti dosnūs musulmonų sąskaita – nuo tada ir vyksta šis konfliktas. Antrojo pasaulinio karo žydų naikinimo tragedija nesuteikia žydams teisės taip pat elgtis su palestiniečiais.

Izraelio-Palestinos konflikto statistika: ifamericansknew.org

Izraelio ir Palestinos konflikto istorija

• -1700 m. trys patriarchai – Abraomas, Izaokas ir Jokūbas – apsigyveno teritorijoje.
• -1000 m. karalius Saulius įkūrė monarchiją. Karalius Dovydas padarė Jeruzalę Izraelio karalystės sostine.
• -931 m. Izraelio karalystė suskilo į dvi dalis – Izraelio karalystę su sostine Samarija šiaurėje ir Judo karalystę su sostine Jeruzalėje pietuose.
• -63 m. Romos imperija užėmė visas Izraelio karalystės ir Judo karalystės žemes.
• 636 m. musulmonų Kalifatas okupavo visas šiuolaikinio Izraelio-Palestinos teritorijas ir pradėjo laipsnišką arabizaciją ir islamizaciją. Dabartiniai palestiniečiai yra vietinių gyventojų, kurie per šimtmečius buvo islamizuoti ir arabizuoti, ir ankstyvųjų arabų užkariautojų palikuonių mišinys.
• 1000-1099 m. Turkai seldžiukai, užėmę Bizantijos imperijos Anatolijos teritorijas, toliau persikėlė į kai kurias Izraelio-Palestinos regiono dalis ir persekiojo krikščionis.
• 1099-1187 m. pirmasis kryžiaus žygis, vadovaujamas Vakarų Europos, įkūrė Jeruzalės karalystę virš teritorijų, įskaitant šiuolaikinį Izraelį-Palestiną.
• 1517-1917 m. Osmanų imperija užėmė 100% šiuolaikinės Izraelio-Palestinos.
• 918 m. Britų imperija užėmė 100% šiuolaikinės Izraelio-Palestinos.
• 1922 m. Tautų lyga įsteigė Didžiosios Britanijos mandatą Palestinai, pažadėdama įkurti nacionalinius žydų tautos namus.
• 1947 m. TARPTAUTINIŲ SIENŲ NUSTATYMAS: JT pasiūlė padalyti Britanijos Palestinos žemę į Izraelio valstybę žydams (56%) ir Palestinos valstybę (Vakarų krantą, Gazos ruožą) arabams (44%), o Jeruzalės miestą padaryti tarptautine-neutralia zona. Šis planas buvo atmestas arabų tautų.
• 1948 m. britai pasitraukė. Žydų vadovybė pritarė JT pasiūlytoms sienoms. Izraelio valstybė paskelbė nepriklausomybę.
• 1948 m. Arabų ir Izraelio karas. Arabų lyga, kurią sudaro penkios kaimyninės arabų šalys, įsiveržė į Izraelio valstybę. Arabai užėmė okupuotas Palestinos valstybės dalis: Egiptas užėmė Gazos ruožą, o Jordanija – Vakarų Krantą. Izraelis perėmė maždaug 78% Didžiosios Britanijos Palestinos mandato arba 50% Palestinos valstybės, kurią JT skyrė arabams.
• 1967 m. Izraelio ir arabų (šešių dienų) karas. Izraelis užėmė 100% Palestinos valstybės, Sinajaus pusiasalį (6% Egipto) ir Golano aukštumas (1% Sirijos).
• 1979 m. pasirašyta Egipto ir Izraelio taikos sutartis. Izraelis sutiko išvesti savo pajėgas iš Sinajaus pusiasalio ir grąžinti jį Egiptui mainais į taiką.
• 2002 m. Arabų lyga pasiūlė visiškai normalizuoti santykius su Izraeliu mainais už visišką pasitraukimą iš visų teritorijų, kurias Izraelis okupavo nuo 1967 m., ir priimti maždaug 50% 1947 m. Palestinos valstybės (teritoriją, kurią arabams skyrė JT), ir pripažinti nepriklausoma Palestinos valstybe, kurios sostinė yra Rytų Jeruzalė.