IRANAS

 [ The World Factbook 2002 ] www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/ir.html

www.cpj.org/Briefings/2001/ Iran_nov01/iran_gov.html

Sostinė:

Teheranas - 6.8 mln. gyventojų

Kiti svarbesni miestai:

Mešhedas - 1.9 mln. gyventojų
Isfahanas - 1.2 mln. gyventojų
Tebrizas - 1.2 mln. gyventojų

Valdymo forma:

autoritarinis režimas - teokratinė respublika

Administracinis suskirstymas:

28 provincijos (ostanai)

Piniginis vienetas:

rialas (IRR) = 100 dinarų

BVP 1 gyv./metus: 4 700 JAV $

Geografinė padėtis:

Vidurio Rytai

Šalies plotas:

1 648 000 km²

Natūralūs gamtos resursai:

nafta, gamtinės dujos, anglis, chromas, varis, geležies rūda, švinas, magnis, cinkas

Gyventojai:

73 mln. (2002.07.**)

Gyventojų augimo tempai:

0.77%

Vidutinė gyvenimo trukmė:

68 m.

Etninės grupės:

persai - 51%
azerai - 24%
gilakai ir mazandaranai - 8%
kurdai - 7%
arabai - 3%
balochai - 2%
turkmėnai - 2%
kiti - 1%

Kalbos:

persų ir persų dialektai - 58%
turkų ir turkų dialektai - 26%
kurdų - 9%
lurų - 2%
balochų - 1%
arabų - 1%
kiti - 2%

Raštingumas:

69%; arabų raštas

Religija:

Musulmonai (šiitai 89% ir sunitai 10%), krikščionys ir kiti 3%

Kariniai pajėgumai:

Kareiviai: 11 192 731

1905 - Konstitucinė valstybė.
 
1907 08 31 - Rusija ir D. Britanija Peterburge pasirašė susitarimą dėl įtakos sferų pasidalijimo Irane, Afganistane ir Tibete.
 
1907 08 31 - 1917 11 08 - Rusija ir D. Britanija pasidalijo Persiją į įtakos sferas.
 
1909 07 16 - bachtijarų genties vadas Ali - Kuhan, užkariavęs Teheraną, nuvertė Persijos šahą Muhammedą.
 
1914 - 1918 - D. Britanijos ir Rusijos okupacija (iki 1917 11).
 
1919 08 09 - 1921 - de facto Britanijos protektoratas.
 
1920 01 10 - Persija tampa Tautų Lygos nare.
 
1920 06 05 - 1921 05 - atsiskyrė Giliano regionas.
 
1921 - D.Britanija išprovokavo valstybės perversmą, buvo įtvirtinta Pechlevi šachų dinastijos diktatūra.
 
1935 03 12 - dekretas apie naują oficialų pavadinimą – Iranas. Persija pavadinta Iranu.
 
1941 08 25 - 1946 03 02 - D. Britanijos ir Tarybų Sąjungos okupacija.
 
1945 10 24 - Iranas JTO narys.
 
1945 12 10 - 1946 12 11 - atsiskyrė Azerbaidžanas.
 
1946 01 22 - 1946 12 15 - atsiskyrė Kurdistanas.
 
1946 03 26 - pradėtas tarybinių karių išvedimas iš Irano.
 
1979 01 16 - Irano šachas pabėgo iš šalies.
 
1979 02 - prasidėjo kariniai susidūrimai su Irano kurdais.
 
1979 02 10 – nuversta monarchija.
 
1979 02 11 - Irane nugalėjo Islamo revoliucija.
 
1979 03 30 - rinkėjai Irane balsavo už Islamo Respublikos įkūrimą.
 
1979 04 01 - oficialiai paskelbta Irano Islamo Respublika.
 
1980 09 - prasidėjo Irano - Irako karas.
 
1980 09 22 - kilo Persų įlankos karas: Irakas puolė Iraną, siekdamas kontroliuoti Šal al-Arabo sąsiaurį.
 
1980 12 24 - prasidėjo Irano - Irako karas, kuris tesėsi beveik 8 metus iki 1982 m. Irako kariuomenė užėmė ~23 000 km² Irano teritorijos.
 
1982 viduryje - Irako kariuomenė pralaimėjo ir atsitraukė į savo teritoriją.
 
1988 08 08 - Irano ir Irako kare skelbiamos paliaubos, jos įsigaliojo - 1988 08 20.
 
1989 m. birželio 4 d. mirė ideologinis 1978-1979 m. revoliucijos lyderis A.R.Khomeini.
 
1991 m. gruodį Iranas atnaujino diplomatinius santykius su Saudo Arabija.
 
1996 m. liepą Iranas trumpam įsiveržia į Irako kurdų kontroliuojamas teritorijas.
 
1997 m. netikėtai Irano prezidento rinkimuose laimi „liberalusis“ M.Khatami.
 
1998 sausio 7 d. M.Khatami kalbėdamas CNN pakviečia JAV „civilizacijų dialogui“.
 
2001 m. M.Khatami perrenkamas Irano prezidentu.
 
2003 m. vasarį Irane apsilanko JTO Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektoriai.

1. Kodėl G.W.Busho administracija siekia, jog būtų nuverstas Irano režimas?

Iranas užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal naftos gavybos ir eksporto apimtis bei turi antrus pagal dydį dujų išteklius. Šiandien, dėl JAV vyriausybės įvestų sankcijų Iranui, amerikiečių energetikos korporacijos negali eksploatuoti minėtų gamtinių išteklių ir taip netenka didžiulių pelnų. Tokia situacija yra palanki kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms, Rusijai, Japonijai ir Kinijai.

Irano režimo pakeitimas įtvirtintų JAV dominavimą Vidurio Rytuose. Būtų apsaugota didžiausia pasaulyje naftos eksportuotoja Saudo Arabija, kuri nuo II Pasaulinio karo pabaigos gina amerikiečių ekonominius interesus regione ir pasaulyje. Taip pat kur kas saugiau galėtų jaustis ir ilgametis JAV strateginis sąjungininkas regione - Izraelis. Žymiai saugiau būtų mažosioms proamerikietiškoms Persijos įlankos valstybėms. Iki minimumo sumažėtų Irano neigiama įtaka naujiesiems Afganistano ir Irako režimams.

Irane įtvirtinus proamerikietišką režimą, būtų pažabotos Rusijos imperinės ambicijos. Visi eurazijiniai Rusijos sustiprinimo planai artimiausiems metams, o gal ir dešimtmečiams, netektų prasmės.

Pakeitus Irano režimą, visa Vidurio Rytų naftos pramonė iš esmės būtų kontroliuojama JAV. Tai leistų diktuoti sąlygas Vakarų Europai ir Japonijai. Būtent Vakarų Europos valstybės ir Japonija, o ne JAV, importuoja daugiausia Vidurio Rytuose išgaunamos naftos.

Tokios yra esminės priežastys skatinančios JAV pakeisti Irano teokratinį režimą.

2. Kokiomis priemonėmis JAV sieks Irano teokratinio režimo pakeitimo?

Akivaizdu, jog pirmiausia bus siekiama pakeisti Irano teokratinį režimą „iš vidaus“. Tam itin palanki Irano etninė sudėtis. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai būtent tokiu būdu buvo siekiama destabilizuoti Irano centrinę valdžią. Akivaizdu, jog bus teikiama didelė finansinė ir politinė parama opozicinėms grupuotėms. Politinis spaudimas diplomatiniais kanalais leis įstumti Iraną į izoliaciją ir taip ekonomiškai jį susilpninti.

Negalima atmesti ir karinio JAV įsikišimo galimybės. G.W.Busho doktrina iš esmės yra paremta karine jėga. Tuo buvo galima įsitikinti konfliktų Afganistane ir Irake metu. Tiesa, Irano atvejis kiek sudėtingesnis (pvz., Iranas beveik tris kartus lenkia Iraką pagal gyventojų skaičių).

3. Kaip JAV gali pateisinti jėgos prieš Iraną panaudojimą?

Iranas, kaip tvirtina amerikiečiai, siekia įsigyti masinio naikinimo ginklus. To įrodymas su Rusijos pagalba statomi branduoliniai reaktoriai prie Bušero.

Nuo 1978-1979 m. islamiškosios revoliucijos Iranas remia teroristines grupuotes, kurios priešinasi Artimųjų Rytų taikos procesui. Šiuo atveju sunku nuneigti, jog yra palaikomi ryšiai su radikalais iš „Hizbollah“ ir „Hamas“.

Irane „grubiai“ pažeidinėjamos žmogaus teisės. Toks tvirtinimas ganėtinai pagrįstas, nepaisant to, jog Iranas viena iš demokratiškiausių musulmoniškojo pasaulio valstybių.

Taigi, priežasčių daugiau nei pakankamai tam, jog būtų pradėta prievartinė Irano demokratizacija.

4. Kokios valstybės galėtų būti panaudotos JAV karinėje operacijoje prieš Iraną?

Paskutiniu metu vis garsiau kalbama apie Azerbaidžano ir Gruzijos panaudojimą karui prieš dabartinį Irano režimą. Akivaizdu, jog tam idealiai tinka ir Afganistanas bei Irakas. NATO narė ir Irano kaimynė Turkija taip pat gali būti labai sėkmingai panaudota, siekiant greitos pergalės. Negalima atmesti galimybės, jog savo teritorija JAV kariškiams leis pasinaudoti ir Pakistanas. Be to, JAV karinės bazės yra Kuveite, Bahreine, Saudo Arabijoje, Katare, Omane, JAE, Jordanijoje. Galingas JAV karinis laivynas išsidėstytas Persijos įlankoje ir Indijos vandenyne. Pagal ginkluotės kokybę JAV lenkia Iraną keletą dešimčių kartų.

Įvertinus esamą situaciją, Iranas neturi jokių šansų atsilaikyti prieš tokį platų ir galingą puolimą.

5. Kokie žmonės G.W.Busho administracijoje aktyviausiai palaiko Irano režimo nuvertimo idėją?

Ne paslaptis, jog aktyviausiai Irano teokratinio režimo pakeitimo idėją palaiko JAV gynybos sekretorius D.Rumsfeldas, t.y. žmogus, kuris Irako-Irano 1980-1988 m. karo metu spaudė ranką S.Husseinui. Taip pat galima paminėti ir JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoją bei „griežtosios linijos“ šalininką J.Boltoną. Irano režimo pakeitimui pritaria ir vieni įtakingiausių žmonių Pentagone – P.Wolfowitzas ir D.Feithas. Šiai grupei galima priskirti ir CŽV direktorių G.Tenetą.

6. Kas rodo, jog ruošiama dirva naujam konfliktui Vidurio Rytuose?

Pirmiausia dėmesį patraukia paskutiniu metu padidėjęs žiniasklaidos dėmesys Iranui. Vis dažniau kalbama apie Irano branduolinę programą. Atsiranda informacija apie Pentagone jau parengtus detalius Irano režimo nuvertimo planus. Pastebima, jog neatsitiktinai suaktyvėjo JAV bendradarbiavimas su Azerbaidžanu ir Gruzija. Vis tik reikšmingiausias ženklas – Rusijos prezidento V.Putino pareiškimas, jog sustabdomas Rusijos-Irano bendradarbiavimas branduolinėje srityje. Tai suteikia pretekstą kalboms apie tai, jog Rusija „pardavė“ Iraną. Draugiški Rusijos-Irano santykiai neleido amerikiečiams laisvai veikti, tačiau dabar JAV „atrištos rankos“.

7. Kada bus nuverstas Irano teokratinis režimas?

Didelė tikimybė, jog Iranas ir be Rusijos pagalbos 2004-2005 m. užbaigtų branduolinės jėgainės prie Bušero statybą. Būtų logiška manyti, jog JAV ims veikti nelaukdamos sėkmingos statybų pabaigos. Tai reiškia, jog dar šiemet galima tikėtis veiksmų suintensyvėjimo Persijos įlankoje. Irano režimo nuvertimą gali atidėti tik artėjantys JAV prezidento rinkimai. Kol kas JAV prezidento populiarumas nesuteikia daug šansų konkurentams. Karas Irane situaciją gali arba pagerinti, arba pabloginti. Taigi, yra didelė rizika, ypač karinio įsikišimo atveju. Ar surizikuos G.W.Bushas ir jo komanda?

Straipsnis iš www.pravda.ru

JAV kaltina Iraną, kad pastarasis apmoko teroristus Afganistane bei įtaria Teheraną, esą jis palaiko ryšius su Al-Qaeda.

Iranas – Džordžo Bušo blogio ašies narys, jis kaltinamas teroristų paruošimu Afganistane ir prieglobsčio suteikimu Al-Qaeda nariams. Šios priešlaikinės Džordžo Bušo karinės deklaracijos, yra pakankama priežastis dėl Irano puolimo.

Vašingtonas kaltina Teheraną destabilizacijos kampanijos organizavimu prieš Hamid Karzai vyriausybę Afganistane. JAV informacijos tarnybos praneša, kad Irano operatyviniai darbuotojai veikia šioje šalyje. JAV smerkia Irano specialiųjų tarnybų veiksmus, konkrečiai Revoliucinės Gvardijos ir Irano agentų slaptąsias tarnybas.

Jie kaltinami šimtų partizanų apmokymais Afganistane, kur jie yra sukoncentruoti aplink Mozar e Šarifą. JAV įgaliotasis Afganistane Zalmay Khalilzad, oficialiai skundėsi Teherano vyriausybei: „mes davėm iraniečiams informaciją, kurią mes turim ir kas mūsų manymu vyksta, ypač dėl santykių su Irane veikiančia Al-Qaeda ir jos narių judėjimų palei Irano - Afganistano sieną.“

JAV vyriausybė kaltina Teheraną apmokant nuo 200 iki 300 partizanų iš šiito Silpha e Mohammed partizano grupuotės, taip pat žinomo kaip afganistanietiškasis Hezbollah. Elitinės Respublikinės gvardijos dalinys Al-Qods rengia treniruotes.

Tuo metu Vašingtonas save vis labiau realizuoja Afganistane. Kovo mėnesį atvyks kariškiai, kurių užduotis bus apmokyti 600 kareivių naujajai Afganistano armijai. Ši armija – Vašingtono marionetė, ją apginkluos Vašingtonas bei ji bus palanki vadovybei Kabule. Taip pat vienas iš tikslų yra laisvai pradėti eksploatuoti gamtinius išteklius Vidurio Rytuose.
Afganistano sutriuškinimas įgauna prasmę.

2003-04-20

Per paskutinius tris metus Vidurio Rytuose nuversti du JAV priešiški politiniai režimai (Afganistane ir Irake), tačiau panašu, jog tai dar ne pabaiga. JAV prezidento G.W.Busho administracija vis dažniau ima grasinti Iranui ir Sirijai, jog šias valstybes gali ištikti S.Husseino režimo likimas, jei jos nepakeis dabartinės savo politikos. Kyla klausimas, kuo gi neįtinka amerikiečiams Iranas ir Sirija?
 
 Iranas G.W.Busho retorikoje yra „blogio ašies“ valstybė, kuri remia teroristus ir siekia įsigyti masinio naikinimo ginklus. Iš esmės JAV su Iranu nepalaiko diplomatinių santykių nuo 1979 m. islamiškos revoliucijos. Tiesa, Irano prezidentui M.Khatami ir B.Clintono administracijai buvo pavykę užmegzti dialogą, tačiau naujasis JAV prezidentas akivaizdžiai linkęs tvarkyti reikalus karinėmis, o ne diplomatinėmis priemonėmis.
 
 Irako kaimynė, Sirija nėra viena iš trijų „blogio ašies“ valstybių, tačiau po karo Irake darosi aišku, jog ir šis politinis režimas užsitraukė JAV vadovybės nemalonę. JAV ir Izraelis yra įsitikinę, jog Sirija kare padėjo S.Husseino režimui. Spėjama, jog būtent Sirijai galėjo atitekti Irako masinio naikinimo ginklai, kurių taip įnirtingai dabar ieško JAV kariškiai. Didelį susirūpinimą JAV ir Izraeliui kelia Sirijos parama Libane veikiančioms teroristinėms organizacijoms.
 
 Kaip ir Irano atveju, amerikiečių nesutarimai su Sirijos valdančiaisiais sluoksniais siekia Šaltojo karo laikus. Nuo 1954 m. perversmo Sirija buvo viena iš prosovietiškiausių valstybių Vidurio Rytuose. Antiamerikietišką poziciją Sirija užima ir pasibaigus Šaltajam karui.
 
 Aišku, jog norint labai lengvai galima apkaltinti tiek Siriją, tiek Iraną dėl teroristinių organizacijų rėmimo ar mansinio naikinimo ginklų kūrimo. Karas Irake parodė, jog agresijai panaudoti nereikia net tvirtų kaltės įrodymų. Panašu, jog pasiteisinant užtenka pasauliui, o ypač amerikiečių mokesčių mokėtojams, paskelbti, kad karu siekiama demokratizuoti ilgus metus priespaudą kentusią šalį.
 
 Vis tik galima suabejoti ne tik dėl karinių veiksmų ar griežtesnių ekonominių sankcijų minėtoms Vidurio Rytų valstybėms teisėtumo, bet ir jų prasmingumo. Niekas negali garantuoti, jog susidorojus su Iranu ar Sirija Vidurio Rytai taptų saugesniu regionu. Akivaizdu, jog bent jau trumpuoju laikotarpiu tai tikrai teigiamai nepaveiktų stabilumo regione.
 
 Jei JAV, šiandien vienintelis pasaulio hegemonas, tikrai siektų padaryti regioną saugų ir stabilų, tai pirmiausia spręstų palestiniečių klausimą. Tam reikia, kad amerikiečiai pirmiausia atsisakytų savo vienašalės paramos Izraeliui. Teigiamai taikos procesą galėtų paveikti ir aktyvesnis JTO, ES bei Rusijos įsitraukimas.
 
 Kiek keista, jog dėl siekimo įsigyti masinio naikinimo ginklus smerkiamas Iranas arba Sirija. Izraelis, kuris nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos yra strateginis JAV sąjungininkas Vidurio Rytuose, turi visų rūšių masinio naikinimo ginklus. Taip pat Izraelis yra vienintelė valstybė Vidurio Rytų regione, kuri iki šiol yra neprisijungusi prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir Biologinio ginklo konvencijos. Tai labai apsunkina Izraelio masinio naikinimo ginklų kūrimo programų kontrolę.
 
 Kita sena JAV sąjungininkė Vidurio Rytuose – Saudo Arabija. Ji nuo 1990 m. yra viena iš didžiausių ginklų importuotojų pasaulyje. Savo ginklavimosi mastais jai neprilygsta nei Irakas, nei Iranas, nei Sirija.
 
 Būtent Izraelio ir Saudo Arabijos išlaidos ginkluotei verčia kitas regiono valstybes įsitraukti į beprasmes ginklavimosi varžybas. Ginkluotis Iraną su Siriją skatina ir naujas griežtosios linijos šalininkas bei Izraelio politinis lyderis. A.Sharonas Jungtines Valstijas ragina ryžtis, jei ne tiesioginiam jėgos panaudojimui, tai bent jau griežtų ekonominių sankcijų įvedimui prieš Siriją. Ne kartą Izraelio politikai yra pareiškę ir apie tai, kad Izraelio aviacija sunaikins Irano branduolinius reaktorius iškart, kai tik jie pardės veikti.
 
 Turint omeny visą aukščiau pateiktą informaciją, aišku, kad nei sankcijos, nei kariniai veiksmai prieš Iraną ar Siriją, bent jau trumpuoju laikotarpiu, nepadidintų stabilumo Vidurio Rytuose. Vis tik tokio nepalankaus minėtoms valstybėms (ir visam regionui) scenarijaus tikimybė yra gana didelė. Šiuo atveju ir Izraelio, ir JAV vadovai linkę eiti į konfrontaciją su Iranu ir Sirija, t.y. galima teigti, jog nauji taikiniai Vidurio Rytų žemėlapyje jau pažymėti. Žinoma, naujo karo Vidurio Rytuose sulauksime negreit, nes naujiesiems Afganistano ir Irako režimams dar prireiks visapusiškos JAV paramos. Be to, JAV reikia reaguoti ir į agresyvią Šiaurės Korėjos retoriką.

Paskutinių savaičių įvykiai susiję su Irano Islamo Respublikos branduoline programa rodo, jog JAV gali ryžtis dar vienai karinei operacijai Vidurio Rytuose. Tokiam žingsniui pateisinti, kaip ir invazijos į Iraką atveju, gali būti pasinaudota nevienareikšmėmis JT inspektorių ataskaitomis bei „patikimais“ amerikiečių ir britų žvalgybų duomenimis.

Prieš keletą dienų Vienoje posėdžiavusi JT Tarptautinės atominės energijos agentūros (TAEA) Valdytojų taryba pateikė ataskaitą apie Irano vykdomą branduolinę programą. Ataskaitos pagrindas – šių metų vasarį įvykęs Irano branduolinių objektų patikrinimas, kuriame dalyvavo ir pats TAEA generalinis direktorius M.ElBaradei.

1992-1993 m. atliktų inspekcijų metu, patikrinus penkis įtartinus objektus, nebuvo aptikta jokių požymių, rodančių, kad Iranas siekia sukurti masinio naikinimo ginklą.

Šiemetinėje Valdytojų tarybos ataskaitoje užsimenama apie praeityje padarytus Irano nusižengimus pateikiant agentūrai informaciją susijusią su turimomis radioaktyviomis medžiagomis, įrenginiais ir atliktais darbais branduolinėje srityje. Savo ataskaitoje TAEA paragino Iraną ir toliau aktyviai bendradarbiauti bei be jokių išankstinių sąlygų pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties papildomą protokolą, kuris leistų tikrinti įtartinus objektus kur kas dažniau ir iš anksto apie tai neįspėjus. M.ElBaradei nuomone, papildomo protokolo pasirašymas leistų ir toliau užtikrinti Irano branduolinės programos „skaidrumą“.

Dar prieš šią ataskaitą Irano atstovai buvo pareiškę, jog papildomą protokolą pasirašys tik tuo atveju, jei bus užtikrintas laisvas priėjimas prie taikiems tikslams skirtų šiuolaikinių branduolinių technologijų. Po ataskaitos paskelbimo Irano pozicija nepasikeitė, o pats dokumentas buvo įvertintas teigiamai, nes, iraniečių pareigūnų vertinimu, pripažino vykdomos branduolinės programos taikingumą.

Savo ruožtu, JAV prezidentas G.W.Bushas, taip pat dar prieš paskelbiant ataskaitą, buvo pareiškęs, jog „tarptautinė bendruomenė netoleruos Irano branduolinio ginklo sukūrimo“. Vienoje paskelbus TAEA ataskaitą, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas J.Boltonas neatmetė galimybės dėl karinės jėgos prieš Iraną panaudojimo. Pasak jo, „tai lieka viena iš galimybių“.

Taigi, TAEA ataskaita iš vienos pusės parodė, jog Irano branduolinė programa nėra be priekaištų ir tai leis JAV padidinti spaudimą šiai islamiškai Vidurio Rytų valstybei. Iš kitos pusės, JAV nesulaukė patvirtinimo, jog buvo pažeista dar 1970 m. Irano pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis.

Galima sakyti, jog situacija iš tiesų panaši į Irako atvejį – „blogio ašies“ valstybė lyg ir neturi branduolinio ginklo, bet kažką slepia. Ką slepia Iranas, „žino“ JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos, kurios dar ir šiandien negali pateikti S.Husseino kaltės įrodymų.

Remiantis visiems prieinama informacija, galima pateikti keletą įdomių faktų, susijusių su Irano branduoline programa.

Irano branduolinė programa „gimė“ 1974 m. valdant šachui M.R.Pahlavi. Maždaug nuo tada kalbama ir apie Irano siekį įgyti branduolinį ginklą. Pagal ambicingus šacho planus, iki 1995 m. Irane turėjo būti sukurtas elektrinių, su 23 branduoliniais reaktoriais, tinklas. Tam tikslui buvo sudarytos ilgalaikės sutartys su JAV, Prancūzija ir Vakarų Vokietija dėl branduolinio kuro pirkimo.

1978-1979 m. islamiškoji Irano revoliucija nukreipta prieš šachą ir jo bendradarbiavimą su JAV nutraukė jau įsibėgėjusią branduolinę programą. Programa buvo atnaujinta 1980-1988 m. Irako-Irano karo metu. Jos atnaujinimas siejamas su S.Husseino režimo cheminio ginklo panaudojimu kare prieš Iraną.

Pradžioje atnaujintą Irano branduolinę programą parėmė Argentina, Pakistanas ir Vakarų Vokietija. Nuo 1995 m. pagal maždaug 1 mlrd. dolerių siekiantį projektą Rusija padeda Iranui prie Bušero statyti atominę elektrinę su šešiais reaktoriais. Elektrinės prie Bušero statybą planuojama baigti 2004 m. pradžioje.

Remiantis įvairiais vertinimais, branduolinį ginklą Iranas galėtų turėti 2005 m. ar 2015 m. Kuo ankstesnės prognozės, tuo mažesnė tikimybė, jog Iranas tikrai turės šį ginklą. Tiesa, oficialusis Teheranas visada neigia siekiąs įgyti branduolinį ginklą ir pasisako už laisvos nuo branduolinių ginklų zonos sukūrimą Vidurio Rytuose.

Įvertinus pateiktą informaciją pagrįstai galima suabejoti tuo, jog Iranas tikrai siekia įgyti branduolinį ginklą. Tačiau net ir tuo atveju, jei šis masinio naikinimo ginklas būtų kuriamas ir galiausiai sukurtas, tai jo keliamas pavojus JAV saugumui būtų minimalus ir be brangios dabar amerikiečių kuriamos priešraketinės gynybos sistemos.

Branduolinės galvutės pernešimui Iranas galėtų panaudoti nebent balistinę raketą Shahab-3, kuri pasiekia taikinius, esančius 1300-1500 km spinduliu (pvz., Izraelyje). Reikia turėti omenyje, jog ši raketa pasižymi tuo, jog yra labai netiksli.

Pavojingiausia būtų tuo atveju, jei branduolinis ginklas ar jo sukūrimui reikalingos medžiagos atsidurtų islamistų teroristų, su kuriais dabartinis Irano režimas vis dar palaiko santykius, rankose. Tokiu atveju būtų galima pateisinti ir jėgos panaudojimą.

Viską apibendrinant panašu į tai, kad JAV kariaudamos su terorizmu, bandys eskaluoti branduolinės Irano programos problemą, o teokratinis režimas nebus linkęs labai nuolaidžiauti. Dar viena „blogio ašies“ valstybė bus sutramdyta, bet ar dėl to taps saugiau amerikiečiams bei jų sąjungininkams Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose?

Straipsnis iš www.pravda.ru

Iranas aiškiai nenori likti įvykių nuošalyje, kurie vyksta Artimuosiuose Rytuose ir Persijos įlankoje. Po amerikiečių įsitvirtinimo Irake, Irano režimas baiminasi, kad ir jo neištiktų Sadamo Chusseino likimas. Nejausdamas ypatingų simpatijų Irako vadovui (galbūt, netgi, džiūgaudamas giliai širdyje dėl jo negarbingo nuvertimo) Teheranas, ne mažiau susirūpinęs tuo, kad prie jo sienos įsikūrė amerikiečių armija, kuri pilnai gali nukreipti savo jėgą prieš Iraną.

Žinoma, artimiausiu metu vargu ar gali įvykti tokie procesai. Vašingtonas, kol kas stengiasi nedaryti rizikingų judesių „nedraugiškų“ šalių atžvilgiu. Na, o galimybės destabilizuoti padėtį Irane, amerikiečiams prisidės artimiausiu metu, kai tik jie tvirtai įsitvirtins Irake. Tiesa, darbai šia kryptimi jau vykdomi. Ne veltui, tarp amerikiečių vadovybės Irake ir šiandieninio Irano režimo opozicijos atstovų – „Irano liaudies modžahedų organizacijos“ – buvo pasiektas susitarimas dėl „ugnies nutraukimo“. Praėjus beveik kelioms valandoms po to, kai Irano valdžia pareikalavo išlaisvinti modžahedus, kuriuos pati JAV įrašė į teroristų sąrašą.

Iš visko sprendžiant, Iranas nervinasi ir gana stipriai. O kaip kitaip paaiškinti kelis neįtikėtinus pareiškimus, kurie skamba iš šios šalies oficialių pareigūnų lūpų? Pavyzdžiui, Islamiškosios revoliucijos Irane, gvardijos ryšių su visuomene skyriaus direktorius, brigados generolas Massud Jazairi pakvietė pamiršti visus nesutarimus su potencialiais sąjungininkais kare prieš JAV, kuri kėsinasi įvesti naują pasaulinę tvarką.

Dalyvaudamas žinybiniame susirinkime, Massud Jazairi Europą pavadino labiausiai tikėtina sąjungininke, bet neįvardino konkrečių šalių. Generolas taip pat pažymėjo, kad JTO parodė savo visišką nekompetenciją ir proamerikietišką įtaką.

Santykiai tarp Europos ir Irano yra kur kas geresni, nei tarp JAV ir Irano. Nesutarimų tarp JAV ir Irano esmė yra ta, kad Vašingtonas tikisi išvysti greita klierikinio režimo žlugimą, kuris gali sukelti „tautinės neapykantos bangą“. Europiečiai pasisako už permainas Irane – reformatorių palaikymą, Irano įtraukimą į įvairaus tipo sutartis ir organizacijas. Žinoma, tai supaprastinta schema, kuri nepretenduoja atspindėti procesų sudėtingumą, kurie vyksta pačiame Irane, kaip ir aplink jį. Bet kuriuo atveju, įstabu girdėti Irano generolo žodžius, kuris deda viltis į Europą bendram pasipriešinimui prieš JAV. Tuo labiau, kad Massud Jazairi pristato organizaciją, kurios niekaip nepavadinsi Irano reformatorių ramsčiu. Greičiau, kaip tik atvirkščiai...

Karas Irake gali atstumti Iraną ir nuo JAV, ir nuo Europos. Kalbėti apie karo įtakos pasekmes politiniam šalies gyvenimui, ko gero, dar per anksti, bet labai didelė tikimybė, kad klerikalai Irane žymiai sustiprins savo pozicijas ir išstums reformatorius, pasinaudodami stipriai išaugusiomis antiamerikietiškomis (ir antivakarietiškomis) nuotaikomis visuomenėje.